Abstraktus menas

Viktoras Vasarelis, “Vega”, 1957 m

Vasarely buvo vienas iš geriausių “Op Art” atstovų, kuris buvo įkūręs abstrakciją, tačiau panaudojo optinę iliuziją kaip pagrindinį išraiškingą elementą. Jo kompozicijos dažnai yra juodos ir baltos spalvos, žaisdamos akis per sudėtingą elementų palyginimą.

Anotacija yra bendras terminas, apibūdinantis meninius kūrinius, sudarytus nenaudojant vizualiųjų nuorodų iš supančio pasaulio. Tai laikoma realizmo opozicija. Anotacija atrodo kaip pusiau abstrakcija arba gryna abstrakta forma. Pusiau abstraktaus meno kūrinio sudėtyje yra tam tikros asmenybės ar objekto figūros, tačiau stilizuota ir sumažinta; o grynoji abstrakcija yra visiškai nemokama tokių nuorodų. Vien tik abstraktus menas orientuojasi į pagrindinių vaizdinių elementų sudėtį – spalvą, formą, teptukų smūgį, piešinį, tūrį, toną ir tekstūrą. Anotacija yra susijusi su ne vizualinio, emocinio ir kontempliacinio karalystė. Jis dažnai yra prilyginamas neapibrėžtumui, objektyvumui ir nereprezentaciniam menui, tačiau šie terminai ne visada yra visiškai susiję tik su abstrakcija.

Abstraktus meno tapybos elementus galima rasti impresionistiniame judėjime, ir net anksčiau, ankstyvame Pablo Picasso kubizme. Jis sukūrė naujus pamatus šiuolaikiniam menui su jo tapytojišku paveikslu “Avinjono jaunos merginos” 1907 m., Tačiau apskritai manoma, kad abstrakcijos eros pradžia atsirado dar viena novatoriško meno figūra – Rusijos pavardė Wassily Kandinsky.
Kandinskis matė vizualinįjį meną kaip išraiškos priemonę vidinėms sielos emocijoms, ir jis buvo labai įkvėptas muzikos. Muzika abstrakta savo esme, o Kandinskis manė, kad tapyba turėtų galėti naudoti vizualinę kalbą, kad būtų perteikta tokia pat nemateriali žinia. Jis dažnai vartojo muzikinius terminus, kad apibūdintų jo grynai abstrakčius paveikslus, vadinančius juos “improvizacijomis” ir “kompozicijomis”.

Wassily Kandinsky įkūrė įtakingą meno grupę Der Blaue Riter (“Blue Rider”) 1911 m. Su savo kolegomis tapybe, kurie dalinosi savo požiūriu į meną. Grupė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m., Siekdama pavaizduoti dvasinę ir propaguojančią abstrakčią dailę bei savarankišką, nereprezentacinį tapybą. Šiandien Kandinskis laikomas svarbiausiu lyriškosios abstrakcijos atstovo ir revoliucijos atlikėju, leidusiu pripažinti abstraktų meną kaip oficialų stilių.

Po Pirmojo, ypač po Antrojo pasaulinio karo, abstraktus menas buvo plačiai pripažintas ir tapo dominuojančia daugybe individualių meno stilių ar judėjimų. Tai turėjo kritinį poveikį Rusijos avangardo ir konstruktūrizmo plėtrai. Vienas iš labiausiai įkyrusių skaičių Rusijoje buvo Kazimieras Malevičius, pagrindinis skaičius suprematito judėjime. Jo baltoji baltoji tapyba nuo 1918 m. Sukrėtė atstovavimo ir įtaką menininkų kartoms.
Piet Mondrian yra dar vienas tipiškas geometrinės abstrakcijos atstovas, priklausantis De Stijl judėjimui. De Stijl aktyviai dirbo nuo 1917 iki 1931 m., O spalvos ir formos buvo sumažintos.

Po Antrojo pasaulinio karo informalizmas Europoje ir abstraktus ekspresionizmas Amerikoje surinko naujos kartos menininkus, kurie įkvėpė visą savo skausmą ant drobės kaip reakciją į krizę, karą ar asmeninius rūpesčius. Jie atnešė novatorišką žiniasklaidą ir naują spalvų, šiurkščiavilnių, lytėjimo tekstūros ir didelių svarstyklių naudojimą. Jeanas Dubuffetas buvo vienas iš neoficialistų, kurie Europoje sukūrė, o Amerikoje pagrindiniai abstrakčiojo ekspresionizmo veikėjai buvo Jackson Pollock, Willem DeKooning ir Mark Rothko.

XXI amžius yra pliuralizmo amžius, kuriame nėra nuoseklių stilių, ir viskas vyksta vienu metu. Kompiuterizuotas menas, kietasis paveikslas, realizmas, abstrakcija, minimalus – tai tik nedidelė stilių grupė, kuri šiandien egzistuoja, ir kiekviena turi savo eismo rinką. Kai kurie jaunesni, gyvi menininkai vis dar kuria tęstinio amžiaus abstrakčius meno stilius, kuriančius neproporcingos išraiškos transcendentinį ir kontempliacinį pobūdį.

SANTRAUKA PAVIRŠINIAI

1. Pablo Picasso, “Avinjono mergaitės”, 1907 m
Galbūt labiausiai revoliucinis paveikslas šiuolaikinio meno. Jis dekonstruavo visas priimtas estetines taisykles, įžeidė ir šoko puristų, vaizduodamas prostitutes, ir vienaip ar kitaip pakeitė meno kryptį į labiau abstrakčią sritį. Tai laikoma pirmuoju kubizmo paveikslu.

2. Wassily Kandinsky, kompozicija IV, 1911
Puikus pavyzdys lyrinės abstrakcijos. Anekdotas sako, kad Kandinskis tik manė, kad jis baigė tapybą, kai jo padėjėjas atsitiktinai pasuko į savo pusę – perspektyvos pakeitimas pakeitė bendrą kūrinio įspūdį.

3. Malevichas, baltos spalvos baltas, 1917/8
Palaikydamas Rusijos revoliuciją, Malevichas siekė rasti išraišką, kuri būtų pagrįsta nematerialiu. Jis studijavo aerofotografiją, o viršutinė baltoji kvadratas turėtų pasirodyti plaukiančiame virš apatinės. Šio išgryninto darbo žmogiškumas yra matomas brushstrokes ir geometrinis netobulumas.
Tai yra viena iš labiausiai revoliucinių suprematistų paveikslų abstrakštame meno iki šios dienos.

4. Piet Mondrian, kompozicija A, 1923
Piet Mondrian neoplastika sumažina visą formą į pagrindinį kvadratą arba stačiakampį, o spalvas – į pagrindinę paletę. Jo drąsios juodos linijos sudaro puikią kompoziciją, o darbas susijęs su grynais kontrastomis ir vaizdo elementų santykiu.

5. Jackson Pollock, numeris 1, 1948
Sunkus žmogus ir fantastinis dailininkas, kuris į meną pristatė naują “lašų” metodą. Šis metodas tapo jo asmenybės sinonimu, nes jis pilamas spalva visoje didžiojoje drobėje.

6. Willem de Kooning, Abstrakcija, 1950
De Kooningo abstrakcija buvo gana išraiškinga ir niekada gryna. Jame yra kai kurių baisių ir vaizdinių elementų, o bendras įspūdis yra labai emocinis, neramių ir didžiulių.

7. Markas Ročko, Žalioji ir Tangerino raudona, 1956 m
Abstraktaus meno kūrinio paradigma. Rothko visada pamačiau save kaip “abstraktų dailininką”, ir jis buvo pirmtakas spalvoto lauko abstrakcijos stiliumi.

9. Jeanas Dubufetas, Underground siela, 1959 m
Daugelis nusivylimų menininkų Europoje po Antrojo pasaulinio karo Dubuffet atsisakė atstovavimo. Šis paveikslas yra puikus pavyzdys, kai jis tiria teksturuotą paviršių, panašią į mineralinius telkinius. Palikdamas vaizdinę tapybą, jis norėjo išprovokuoti gryną medžiagą, tirdamas tekstūrą per visą 1950-ųjų.

10. Frank Stella, “Color Maze”, 1966
Frank Stella geometrinė abstrakcija sumažino formą ir ištirta grynos spalvos. Jis pradėjo eksperimentuoti su grafikos kūriniais 1960-aisiais, ir šis darbas atskleidžia šią tendenciją.